Litauische Verteilschriften

Ganz herzlich möchten wir das neue Traktat „Reise ohne Rückkehr“ von Prof. Dr. Werner Gitt zur Verbreitung empfehlen. Es enthält die Botschaft von dem „Todeszug“, der in die ewige Verdammnis fährt und dem  „Lebenszug“, der den Himmel als Ziel hat. Jeder wird eingeladen, vom „Todeszug“ in den „Lebenszug“ umzusteigen. Dies ist möglich für den, der Vergebung seiner Sünden durch Jesus Christus bekommt und ihn als Retter seines Lebens im Glauben annimmt. Kelionė be galimybės sugrįžti Ant vienos Pietų Tirolio (Š. Italija) bažnyčios sienelės guli keturios kaukolės. Virš jų kabo užrašas: „Kuris iš jų buvo kvailys? Kuris – išminčius? Kuris – vargeta? Kuris – karalius?“ Iš tiesų: nematyti nei karaliaus galios, nei jo turtų. Gali būti, kad vargetos kaukolė guli šalia karaliaus, tačiau nebelikę nieko, kas liudytų apie jo neturtą, drapanas ir iš alkio urzgiantį skrandį. Mes tikriausiai būtume linkę pakabinti antrą užrašą: „Mirtis visus sulygina.“ Tačiau ar iš tikrųjų yra taip? Reklamos srityje stengiamasi orientuotis į tam tikrus pirkėjų sluoksnius, vadinamąsias tikslines grupes. Tačiau mirtis neturi savo specialios tikslinės grupės – ji neaplenkia nė vieno. Būtent todėl ši tema rūpėjo ir rūpi daugeliui žmonių: filosofams, poetams, politikams, sportininkams, aktoriams, beraščiams ir Nobelio premijos laureatams. Bet didžiausią dėmesį mirčiai skyrė senovės egiptiečiai, pastatydami jai didžiausius paminklus: Gizos piramides. Vokiečių poetas Emanuel Geibel apibendrindamas labai taikliai apibūdina šias žmogiškąsias pastangas: „Gyvenimas – tai amžina mįslė, mirtis išlieka amžina mįsle“. Iš daugybės mirties paaiškinimų verta panagrinėti atitinkamus evoliucijos teorijos atsakymus. Mirtis evoliucijos pasaulėžiūroje Evoliucijos sistemoje mirtis yra labai giliai įsišaknijus: be jos gyvybė Žemėje nebūtų įmanoma. Tai išryškina šie keturi pamatiniai evoliucijos principai: 1. Mirtis – būtina evoliucijos sąlyga. Vokiečių fizikas ir filosofas Carl Friedrich v. Weizsäcker pabrėžia: „Jei individai nemirtų, nebūtų evoliucijos, nebūtų naujų individų su kitomis savybėmis. Individų mirtis yra evoliucijos sąlyga.“ 2. Mirtis – evoliucijos išradimas. Rėgensburgo universiteto (Vokietija) biologijos profesorius Widmar Tanner užduoda pagrįstą klausimą mirties atžvilgiu: „Kaip ir kodėl mirtis egzistuoja mūsų pasaulyje, jei ji, tiesą sakant, išvis nėra būtina?“ Jo atsakymas skamba taip: „Senėjimo procesas ir gyvenimo trukmė yra prisitaikymo požymiai, išsivystę evoliucijos bėgyje. Mirties išradimas iš esmės pagreitino evoliucijos eigą.“ Jo nuomone, įprogramuota mirtis suteikia nesibaigiantį šansą išbandyti nauja evoliucijoje. 3. Mirtis – gyvybės kūrėja. Tai, kad evoliucijos teorijoje mirtis yra net paskelbiama gyvybės kūrėja, aiškiai parodo skirtumą tarp šios pasaulėžiūros ir biblinio mokymo. Būtent tai teigia vokiečių mikrobiologas Reinhard W. Kaplan: „Įprogramuoti senėjimo procesas bei mirtis yra skausmingi individui, ypač žmogui, tačiau tik jų dėka evoliucija apskritai galėjo sukurti mus kaip rūšį.“ 4. Mirtis – absoliuti gyvybės pabaiga. Pagal evoliucijos mokymą gyvybė – tai vien tik fizikos ir chemijos ribomis grindžiama medžiaginė būsena (vokiečių biofizikas ir chemikas Nobelio premijos laureatas Manfred Eigen). Visa tai rodo, kad evoliucija negali duoti patenkinančio atsakymo į tai, kas gi iš tikrųjų yra mirtis. Toks tikrovės redukavimas į grynai medžiaginius reiškinius nepalieka vietos gyvybės egzistavimui po mirties. Žmogus paverčiamas biologine mašina, o jo absoliuti pabaiga sutapatinama su organizmo mirtimi. Evoliucijos mechanizme mirtis yra sraigtelis, padedantis iškilti kitai gyvybei. Taip žmogaus gyvybės vertė nusakoma kaip įnašas į evoliuciją. Kas mums gali duoti teisingą atsakymą? Kas galėtų atsakyti į mus visus jaudinantį klausimą, kas yra mirtis ir kas mūsų laukia po mirties? Toks asmuo turi būti kompetentingas, o tai reiškia, kad jis turi atitikti šiuos keturis reikalavimus: 1) Jis pats turi būti ragavęs mirties! 2) Jis turi būti išsivadavęs iš mirties gniaužtų! 3) Jis privalo turėti galią mirties atžvilgiu! 4) Jis privalo būti absoliučiai patikimas! Peržvelgę pasaulio istoriją, kas galėtų atitikti šiuos keturis unikalius reikalavimus, pamatysime, kad lieka tik vienas vienintelis asmuo – Jėzus Kristus: 1) Jis buvo nukryžiuotas ir mirė už Jeruzalės sienų. Jo priešai, norėdami įsitikinti, kad Jis tikrai mirė, įsmeigė ietį į Jo šoną – iš žaizdos ištekėjo kraujas (Jono 19,34). Tai buvo įrodymas, kad Jėzus išties buvo miręs! 2) Jis išpranašavo, kad prisikels trečią dieną. Taip ir įvyko: Velykų rytą prie kapo atskubėjusios moterys buvo pirmosios liudininkės. Angelas tarė joms: „Nėra jo čia, jis prisikėlė.“ (Luko 24,6) 3) Naujajame Testamente minimi trys asmenys, kuriuos Jėzus prikėlė iš numirėlių: Lozorius Betanijoje (Jono 11,41-45), jaunuolis iš Naino (Luko 7,11-17) ir Jayro dukrelė (Morkaus 5,35-43). Niekas kitas neturi tokios galios įsakinėti mirčiai. 4) Jėzus buvo vienintelis šioje Žemėje, kuris apie save galėjo pasakyti: „Aš esu tiesa“ (Jono 14,6). Tai Jis galėjo teigti net ir savo priešų, nuolatos bandžiusių Jo žodžiuose ir veiksmuose atrasti bent menkiausią nusižengimą, akivaizdoje. Taigi dabar mes radome tai, ko ieškojome, ir prasiskverbėme prie tiesos šaltinio. Tiesa mūsų egzistencijai yra būtina lyg deguonis. Juk kas nori savo gyvenimą grįsti klaida? Taigi: Asmuo, turintis reikiamą kompetenciją ir galintis duoti aiškų atsakymą, egzistuoja. Iš Jo sužinome, kas laukia kiekvieno žmogaus tiesiai po mirties. Luko 16,19-31 Jėzus pateikia šį atsakymą, remdamasis dviejų ką tik mirusių žmonių pavyzdžiu. Vienas iš jų pažinojo Dievą, kitas gyveno be Jo. Lozorius buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį, kuriame jis gerai jautėsi ir kurį Jėzus vadina Rojumi (Luko 23,43). O turtuolis po mirties pateko tiesiai į pragarą. Savo baisią padėtį jis apibūdina taip: „Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje.“ (Luko 16,24b) Taigi, mirtis tikrai nėra didžioji svieto lygintoja! Priešingai: jeigu jau šiame pasaulyje egzistuoja tokie dideli skirtumai, tai anapus mirties jie bus dar didesni. Kodėl? Pabandykime šį klausimą panagrinėti plačiau. Triguba mirtis Biblija aiškiai liudija, kad ši Žemė ir visa gyvybė yra tiesiogiai kilę iš Dievo kūrybinio akto. Tai buvo išbaigta ir tobula kūrinija, kuri Dievo buvo įvertinta kaip „labai gera“. Dievo esybė yra meilė ir gailestingumas, todėl Jis viską sukūrė per savo įgudusį menininką (Patarlių 8,30, K. Burbulio Biblijos vertimas) - per Viešpatį Jėzų (Jono 1,10; Kolosiečiams 1,16). Kurdamas Jis buvo ištikimas savo esybės bruožams: švelnumui, gailestingumui ir meilei. Tai yra visai kas kita nei kančia ir ašaromis, žiaurumu ir mirtimi paženklinta evoliucijos strategija. Laikyti Dievą evoliucijos priežastimi reikštų iškreipti Dievo esybę. Todėl ir Dievo valdomos evoliucijos (vadinamosios teistinės evoliucijos) idėja yra absoliučiai klaidinga. Tad iš kur atėjo mirtis, jei ji nėra nei evoliucijos faktorius, nei atitinka Dievo esybę? Akivaizdu, kad mirtis – visuotina. Miršta visi: jauni ir seni, aukštos moralės žmonės ir niekšai, tikintys ir netikintys. Aišku, kad šis visiems bendras reiškinys turi turėti bendrą priežastį. Biblija smerkia mirtį kaip žmogaus nuodėmės pasekmę. Nepaisydamas Dievo perspėjimo (Pradžios 2,17), žmogus papiktnaudžiavo jam suteikta laisve ir nusidėjo. Nuo tos akimirkos pradėjo veikti mirties įstatymas: „Atpildas už nuodėmę - mirtis“ (Romiečiams 6,23). Žmogus pateko į mirties zoną, kuri iliustracijoje paženklinta stora juoda linija. Vaizdžiai kalbant, ją būtų galima pavadinti mirties traukiniu. Nuo pat Adomo, kuris yra atsakingas už tai, kad mirtis įsiskverbė į Dievo kūriniją (1 Korintiečiams 15,21), visa žmonija atsidūrė šiame baisiame traukinyje. „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ (Romiečiams 5,12) Tai reiškia, kad iki nuopuolio kūrinija nežinojo, kas yra mirtis. Biblija nekalba apie mirtį kaip apie būties pabaigą. Biblinis mirties apibrėžimas reiškia „būti atskirtam nuo ...“. Kadangi nuopuolis apima trigubą mirtį (žr. iliustraciją), tai reiškia, kad yra ir trigubas atskirtumas: 1. Dvasinė mirtis. Nuopuolio akimirką žmogus „mirė dvasiškai“, t.y. jis buvo atskirtas nuo bendrystės su Dievu. Šioje būsenoje iki šiol gyvena visi žmonės, netikintys savo Kūrėju. Jie savanaudiškai apsprendžia savo gyvenimą ir pasiduoda nuodėmės aistroms ir vilionėms. Jie gyvena taip, lyg Dievo nebūtų. Jie neturi asmeninio ryšio su Jėzumi Kristumi ir atmeta Biblijos žinią. Dievo akyse jie yra dvasiniai numirėliai, nors fiziškai jie gali būti labai gyvi. 2. Fizinė mirtis. Tolimesnė pasekmė – fizinė mirtis: „Juk dulkė esi ir į dulkę grįši.“ (Pradžios 3,19) Dėl nuopuolio visa kūrinija yra laikina. 3. Amžinoji mirtis. Galutinė mirties traukinio stotelė yra amžinoji mirtis. Tačiau ten žmogaus būtis nėra ištrinama (Luko 16,19-31). Tai – galutinio atskirtumo nuo Dievo būsena. Jis užsitraukia Dievo rūstybę, nes vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms atnešė mirtį ir pasmerkimą (Romiečiams 5,17-18). Pasmerkimas gi veda tiesiai į pačios baisiausios būties vietą, kurią Jėzus vadina pragaru: ugnis ten – „negęstanti“ (Morkaus 9,43 ir 45) bei „amžina“ (Mato 25,41), ten „bus verksmo ir dantų griežimo“ (Luko 13,28). Tai siaubinga vieta, kur „jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta“ (Morkaus 9,48). Ten viešpatauja „amžina pragaištis“ (2 Tesalonikiečiams 1,9). Kaip Dievas vertina mūsų bėgimą į pragaištį, dėl kurios kalti mes patys? Dėl savo beribio gailestingumo ir meilės mums Jis atidavė savo Sūnų mirčiai ant kryžiaus, kad taip galėtų mums suteikti nepakartojamą išganymą. Jėzaus žodis „Atlikta!“, vaizdžiai kalbant, reiškia, kad gyvenimo traukinys – parengtas kelionei. Dievas vienareikšmiškai nori (pvz., 1 Timotiejui 2,4), kad mes būtume išgelbėti nuo amžino pragaro arba, vaizdžiai kalbant, išliptumėm iš lekiančio mirties traukinio. Mes esame pakviesti įeiti pro siauras duris, vedančias į dangų (Mato 7,13a ir 14). Biblija liudija, kad Jėzus yra vienintelės durys, taigi ir vienintelis kelias, į išgelbėjimą. Įsėdę į gyvenimo traukinį, pasieksime amžiną gyvenimą. Mes persėdame į kitą traukinį, kai atsigręžiame į Jėzų, išpažįstame Jam savo nuodėmingą gyvenimą, prašome atleidimo ir priimame Jį kaip savo Gelbėtoją. Taip mes Dievo akyse tampame nauju kūriniu. Asmeninę nuodėmių atleidimo dovaną gali gauti kiekvienas jos norintis žmogus. Už šią dovaną Dievas sumokėjo neįsivaizduojamai didelę kainą: Jis paaukojo savo Sūnų. Priėmę Dievo pasiūlymą, pasiekiame lemiamą persilaužimą, atnešantį mums amžinąjį gyvenimą (Jono 5,24). Ši galimybė žmogui suteikiama tik šiapusiniame gyvenime. Kelias į gyvenimą Po vienos paskaitos prie manęs priėjo jaunuolis ir paklausė, ar galėtų pasikalbėti su manimi. Pokalbio metu aš paklausiau jo: „Kur Tu esi?“ Jo trumpas atsakymas: „Stoviu stotyje.“ Jis suprato, kad būtina kuo greičiau išlipti iš mirties traukinio! Jis manęs paklausė: „Kaip man įsėsti į gyvenimo traukinį?“ Aš parodžiau jam kelią, ir dabar jis linksmai važiuoja link paties geriausio tikslo. Dievas pyksta dėl nuodėmės, tačiau Jis myli nusidėjėlį. Įlipę į gyvenimo traukinį, mes užsisakome vietą gražioje vietoje – danguje, apie kurį 1 Korintiečiams 2,9 sakoma: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli.“ Dievas leido mums, laisvą valią turinčioms būtybėms, patiems pasirinkti, kuriuo keliu mes norime eiti: „Padėjau prieš tave (amžiną) gyvenimą ir (amžiną) mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą ...“ (Pakartoto Įstatymo 30,19). Šie žodžiai dar kartą aiškiai parodo, kad vienareikšmiška Dievo valia – gyvenimas. Remdamiesi iliustracija, galime apibrėžti šią paprastą taisyklę: „Jei gimsi tik vieną kartą (fiziškai), mirsi du kartus (iš pradžių fizine mirtimi, o po to – dvasine); jei gimsi du kartus (fiziškai bei atsigręždamas į Jėzų), mirsi tik vieną kartą (fiziškai)!“ Tikėjimas į Dievo Sūnų atleidžia nuo pasmerkiančio teismo ir suteikia tikrumą dėl amžinojo gyvenimo: „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą ir nepateks į teismą, nes iš (dvasinės) mirties yra perėjęs į (amžinąjį) gyvenimą.“ (Jono 5,24) Matant tokias milžiniškas tikėjimo apsisprendimo pasekmes, tampa aišku, kokį tragišką poveikį evoliucijos idėja ir mirties samprata turi jos šalininkams: ji nutyli amžinosios mirties pavojų ir atima iš žmonių galimybę priimti išganymo pasiūlymą. Tačiau Jėzus atėjo, kad apsaugotų mus nuo prarajos, nuo pragaro. Kreipkitės maldoje į Dievą. Taip Jūs jau šiandien išlipsite iš mirties traukinio ir įsėsite į gyvenimo traukinį. Šį esminį gyvenimo pokytį Jūs galite pradėti malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, aš suvokiu savo beviltišką situaciją. Mano gyvenimo būdas prieštarauja Tavo žodžiui. Dabar žinau, kad sėdžiu mirties traukinyje. Man nepaprastai baisu, todėl maldauju Tavęs padėti man. Atleisk man visas mano kaltes, dėl kurių aš labai gailiuosi, ir pakeisk mano gyvenimą, man skaitant Tavo žodį ir jam paklūstant. Su Tavo pagalba aš noriu įlipti į gyvenimo traukinį ir visam laikui pasilikti su Tavimi. Aš priimu Tave į savo gyvenimą. Būk mano Viešpats ir duok man valios bei jėgų sekti paskui Tave. Dėkoju Tau iš visos širdies, kad išvadavai mane iš mano nuodėmių ir kad aš dabar galiu būti Tavo vaikas. Amen.“ prof. techn. m. dr. Werner Gitt

An verschiedenen Beispielen wird die Genialität der Schöpfung dargestellt. Als Wissenschaftler erklärt Prof. Dr. Werner Gitt, dass die unglaubliche Information, die in der ganzen Schöpfung steckt, einer intelligenten Quelle bedarf. Diese Quelle ist Gott selbst. Die Wissenschaft kann nur das "Was" analysieren, nicht aber das "Woher". Das "Am Anfang schuf Gott Himmel und Erde" der Bibel gibt uns eine Antwort auf die Frage nach der Herkunft des Lebens. Der Gedanke, Gott hätte durch Evolution geschaffen (die so genannte "Theistische Evolution"), untergräbt die Autorität der Bibel und ist mit dem christlichen Glauben unvereinbar. Die Bibel zeigt deutlich, dass Jesus der Schöpfer ist. Jesus hat die Menschen geschaffen und liebt sie hingebungsvoll. Darum lädt Jesus dazu ein, diese Liebe anzunehmen. Dieses Traktat eignet sich besonders gut zur Weitergabe an suchende Menschen! Kas yra Kūrėjas? Regimas pasaulis Pažvelgę į gyvūnijos pasaulį, pamatysime aukšto lygio tikslingus planus. Pavyzdžiui, kašalotas, jūrinis žinduolis, gali pasinerti į 3.000 m gylį, tačiau jis nenugaišta nuo vadinamosios dekompresinės, narams itin pavojingos, ligos, o genys gali smarkiai kalti medį, nepatirdamas smegenų sukrėtimo. Gyvybė didžiąja dalimi priklauso nuo nepriekaištingos organų (pvz., širdies, kepenų, inkstų) veiklos. Besivystantys ar nevisiškai išsivystę organai yra beverčiai. Šiuo atžvilgiu darvinizmo šalininkai turi žinoti, kad evoliucijai yra svetima tikslingos raidos, t.y. organo funkcinio vystymosi, samprata. Dauguma paukščių keliauninkų turi vadinamąjį autopilotą, kuris, nepriklausomai nuo oro sąlygų ar paros laiko, juos tiksliai atveda prie tikslo. Pavyzdžiui, dirvinis sėjikas iš Aliaskos skrenda žiemoti į Havajus. 70 gramų riebalų kiekis, kurį šis paukštis, įveikdamas 4.500 kilometrų atstumą, sunaudoja energijos poreikiui padengti, yra tiksliai apskaičiuotas, o su 6,8 gramų rezervu jam nebaisus ir priešpriešinis vėjas. Raityta kalkinė nautilo kriauklė viduje yra suskirstyta į kameras (pats moliuskas tūno galinėje dalyje), kurios priklausomai nuo gylio yra pripildomos dujų ir veikia kaip plūduras. Palyginus su ja, šiuolaikiniai povandeniniai laivai atrodo labai jau nerangiai. Nautilai paprastai gyvena 400 metrų gylyje, bet naktį juos galima aptikti ir 100 metrų gylyje. Kai kurios mikroskopiškai mažos bakterijos turi elektrinius variklius, galinčius suktis pirmyn arba atgal. Neįsivaizduojamai mažo – šešių milijardųjų kubinio milimetro dalių (0,000.000.006 mm3) - dydžio Coli bakterija turi šešis tokius variklius, vieną jėgainę energijai gaminti, vieną kompiuterinę sistemą ir nemažai cheminių fabrikų. Gyva ląstelė yra dešimtis kartų sudėtingiau ir genialiau sukonstruota nei visos žmonių pagamintos mašinos. Tuo pačiu metu joje vyksta tūkstančiai sureguliuotų ir laiko atžvilgiu tarpusavyje suderintų cheminių procesų. Gyvų ląstelių DNR molekulės pasižymi didžiausiu mums žinomu informacijos tankiu. Kiek knygų, naudojant šią informacijos kaupimo techniką, galima būtų sutalpinti adatos galvutėje, jei pastaroji būtų sudaryta iš DNR medžiagos? 15 tūkstančių milijardų egzempliorių! Sudėjus visas šias knygas vieną ant kitos, iškiltų rietuvė, kurios aukštis 500 kartų viršytų jau ir taip nemenką atstumą tarp Žemės ir Mėnulio, sudarantį 384.000 km. Mūsų Visatoje yra apie 1025 žvaigždžių. Norint jas visas suskaičiuoti, neužtektų žmogaus gyvenimo. Net kompiuteriui, galinčiam per vieną sekundę atlikti dešimt milijardų skaičiavimo operacijų, tam prireiktų 30 milijonų metų. Pažvelgus į šiuos kelis pavyzdžius, kiekvienam mąstančiam žmogui kils klausimas dėl visų šių genialių planų atsiradimo. Daugelio pripažįstama evoliucijos teorija šiuo atžvilgiu nepateikia tinkamo atsakymo, nes ji viską suveda į materiją – net ir ląstelėse sukauptą milžinišką informaciją, sielą ir sąmonę. Informacijos dėsniai teigia, kad informacija yra nemateriali, o jai atsirasti visuomet reikalingas protingas šaltinis, t.y. valią turintis autorius. Kūrinijoje pasireiškiantys protas bei išmintis yra tiesiog pribloškiantys. Todėl neišvengiamai tenka daryti išvadą, kad egzistuoja kūrybingas Autorius. Kyla klausimas: Kur rasti galutinį atsakymą? Gamtos mokslai leidžia mus supančią tikrovę ištirti, remiantis įvairiais matavimo ir svėrimo metodais. Taip galima rasti atsakymą į klausimą, kas buvo sukurta, bet ne į klausimą, iš kur visa tai atsirado. Pastarasis klausimas viršija bet kokias žmogiškas pastangas, todėl į jį atsakyti gali tik pats Autorius. Jau pirmoji Biblijos – Dievo Žodžio – eilutė pateikia atsakymą: „Pradžioje Dievas sukūrė.“ Šis teiginys visiškai atitinka „protingo šaltinio“ reikalavimą. Kas per asmuo yra Kūrėjas? Dievas buvo jau iki visa ko pradžios. Dievas veikė, dar prieš atsirandant erdvei, laikui ir materijai. Taip pažvelgus į šią Biblijos eilutę, gali susidaryti įspūdis, kad Dievas Tėvas yra vienintelis Kūrėjas. Tačiau esminę nuorodą į tai, kad Jis veikė ne vienas, galima rasti šioje Pradžios knygos eilutėje: „Padarykime žmogų“ (Pradžios 1,26). Pasaulio sukūrimo procese dalyvauja ir Šventoji Dvasia - apie tai kalbama antroje Pradžios knygos eilutėje: „... ir Dievo Dvasia sklandė virš vandenų.“ (K. Burbulio Biblijos vertimas) Biblija visas detales išvardija ne iš karto, ji mus dažnai informuoja palaipsniui. Naujajame Testamente atsakymas į klausimą „kas?“ yra dar labiau patikslinamas. Iš Pirmo laiško korintiečiams 8,6 aiškiai matyti, kad ir Jėzus Kristus yra kūrimo proceso dalyvis: „Tai mes turime tik vieną Dievą – Tėvą, iš kurio yra visa ir jam esame mes, ir vieną Viešpatį – Jėzų Kristų, per kurį yra visa ir mes esame per jį.“ Hebrajiškasis ‚elohim‘ (Pradžios 1,1) yra žodžio ‚Dievas-Kūrėjas‘ daugiskaitos forma. Pasaulio sukūrimo procesą galima iliustruoti tokiu gyvenimišku pavyzdžiu: mūsų šeima vyksta automobiliu pas draugus. Atėjus laikui atsisveikinti, aš, kaip šeimos galva, sakau: „Dabar važiuosime namo!“ Ir nors aš vartoju daugiskaitą, aišku, kad tik vienas iš mūsų vairuos automobilį. Kiti šeimos nariai tėra keleiviai, t.y. jie važiuoja kartu, bet tik vairuotojas aktyviai valdo automobilį. Šis silpnas palyginimas leidžia mums suvokti Biblijos pateikiamą Kūrėjo apibūdinimą. Per Jėzų Kristų Dievas sukūrė pasaulį. Tai aiškiai sakoma Laiško hebrajams 1,2. Įžanginės Evangelijos pagal Joną eilutės taip pat rodo, kad visa ko pradžia yra Jėzuje: „Visa per jį [=Žodį =Jėzų] atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę.“ (Jono 1,3) Jėzus Kristus yra Kūrėjas Apie Jėzaus Kristaus, Kūrėjo, veiklą toliau skaitome Laiško kolosiečiams 1,16-17: „Nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios. Visa sukurta per jį ir jam, jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi.“ Regimame, medžiaginiame pasaulyje nėra nieko, kas nebūtų sukurta per Jėzų – ne tik šis milžiniškas kosmosas su milijonais galaktikų, bet ir smulkiausios gyvų ląstelių veiklos detalės bei struktūrinė atomo sandara. Jėzus yra ne tik mikrokosmoso bei makrokosmoso Autorius, bet ir visa ko Valdovas. Taip pat ir mums nematomas pasaulis yra sukurtas per Jėzų. Danguje Jis apgyvendino daugybę būtybių, kurias Biblija vadina angelais. Nematomas pasaulis, kaip ir visa Dievo kūrinija, yra įvairiapusis, bet kartu ir sutvarkytas – apie tai liudija tokios sąvokos kaip ‚sostai‘, ‚viešpatystės‘, ‚kunigaikštystės‘ ir ‚valdžios‘. Jėzus yra ne tik šio pasaulio Kūrėjas, bet ir jo Išlaikytojas. Jis yra visa ko stabilumo garantas. Sukūręs pasaulį, Jėzus nepaliko jo likimo valiai, bet laiko ir išlaiko jį savo galingu žodžiu. Todėl mums nereikia bijoti kosminių katastrofų, susidūrus žvaigždėms, Saulės sudegimo ar atšalimo. Jėzus išlaikys pasaulį iki savo sugrįžimo. Žmogus yra ne atsitiktinis loterijos rezultatas, kaip teigė Nobelio premijos laureatas Žakas Mono (Jacques Monod), bet kūrinys su tikslu ir tvirtu pašaukimu - pas Jėzų! Be šio tikslo mūsų gyvenimas yra beprasmis. Kuriamoji Jėzaus veikla Senajame Testamente Patarlių knygos 8,22+30 sakoma: „Viešpats turėjo mane savo kelio pradžioje, prieš visus savo darbus. ... aš buvau šalia Jo kaip įgudęs menininkas ...“. K. Burbulio Biblijos vertime panaudotas žodis ‚menininkas‘ taip pat pabrėžia kuriamąją Jėzaus veiklą. 102 psalmės 26 eilutė yra cituojama Laiško hebrajams 1,10 ir taikoma Jėzui: „Iš pradžių tu, Viešpatie, padėjai pamatus žemei, ir dangūs – tavo rankų darbas.“ Kaip Kūrėjas sukūrė savo darbus? Norėdami sužinoti, kaip buvo kuriama, Biblijoje rasime atskleistus šiuos Kūrėjo metodus: Dievo Žodžiu: Psalmių 33,6; Jono 1,1-4 Be pradinės medžiagos: Hebrajams 11,3 Dievo jėga: Jeremijo 10,12 Dievo išmintimi: Psalmių 104,24; Kolosiečiams 2,3 Pagal Dievo valią: Pradžios 1,26; Apreiškimo 4,11 Per Dievo Sūnų: Jono 1,1-4; 1,10; Kolosiečiams 1,15-17 Pagal Jėzaus charakterį: Mato 11,29; Jono 10,11 Šie faktoriai ėmė veikti per šešias pasaulio sukūrimo dienas. Jie nėra priklausomi nuo gamtos dėsnių vyksmo ir todėl gali būti suvokiami vien tik tikėjimu. Šiandieniniai gamtos dėsniai reguliuoja mūsų pasaulyje vykstančius procesus, tačiau jie yra ne kūrinijos priežastis, bet jos išdava. Kas mums duota Jėzuje Kristuje? Jėzus Kristus yra pamatas, ant kurio mes drąsiai galime statyti savo gyvenimą. Palyginus su Jėzaus atnešta gerąja naujiena, bet kokie reklaminiai pažadai tėra vienadienės smėlio pilys. Kristuje viskas turi savo pagrindą: kūrinija, Biblija, tikėjimas, išganymas, ramybė, viltis, kelias pas Tėvą, gyvenimo tikslas. Kristus yra nepajudinama tvirta uola (1 Korintiečiams 10,4), į kurią atsitrenkę sudūžta bet kokios žmonių sukurtos sistemos. Dievo žodžiai: „Sunaikinsiu išmintingųjų išmintį“ (1 Korintiečiams 1,19) reiškia, kad tai įvyks ties uola – Jėzumi. Ideologijos, ateizmai ir evoliucijos sistemos suduš būtent čia. O jų atstovams vieną dieną teks priklaupti prieš Viešpatį (Filipiečiams 2,10), nepaisant to, kad šiandien jie dar kategoriškai atstumia „Planuotoją“, „Dizainerį“, „Kūrėją“ bei „Gelbėtoją“. Kodėl evoliucijos mokymas yra toks pavojingas? Evoliucijos mokymas ne tik formuoja klaidingą pasaulėžiūrą, bet ir veda į neviltį, kurią taikliai aprašė Žanas Polas (Jean Paul): „Dievo nėra... Sustingusi šalta nebūtis! Šalta amžina būtinybė! Beprotiškas atsitiktinumas... Kiekvienas yra toks vienišas šiame dideliame Visatos kape!“ Evoliucijos mokymas tvirtina galįs paaiškinti šį pasaulį be Kūrėjo ir taip suvilioja žmones eiti ateizmo klystkeliu. Tačiau su ateistinėmis pažiūromis mes, kaip liudija Jėzus, pateksime į pragarą: „O kas netikės, bus pasmerktas“ (Morkaus 16,16). Kai kas bando evoliuciją interpretuoti kaip Dievo veikimo būdą. Bet jei tai būtų tiesa, tada: nebūtų pirmosios žmonių poros nebūtų ir nuodėmės, nes „agresija – tai evoliucijos smagratis“ (Joachim Illies) Dievas mirtį būtų panaudojęs kaip kūrybinį įrankį išgelbėjimas per Jėzų, kuris, kaip nuodėmingojo Adomo priešprieša, yra vadinamas „paskutiniu Adomu“ (1 Korintiečiams 15,45), būtų nepagrįstas. Tokie teiginiai parodo, kad vadinamoji „teistinė evoliucija“ suardo Biblijos pamatus ir taip ją paneigia. Todėl šią klaidingą idėją mes turime griežtai atmesti. Kvapą gniaužianti mintis Mes pažinome Jėzų kaip visa ko Kūrėją. Jis buvo nuo amžių, Jis yra dangaus karalystės valdovas. Jam duota visa valdžia tiek danguje, tiek ir žemėje (Mato 28,18). Tikrai nelengva patikėti, tačiau ant Golgotos nukryžiuotas vyras ir šio pasaulio bei gyvybės Kūrėjas yra vienas ir tas pats asmuo! Vedamas savo neišmatuojamos meilės mums, Jis leidosi nukryžiuojamas, kad mums atsivertų dangaus vartai. Tas, kuris Jį atstumia, praranda viską: „Tai kaipgi mes pabėgsime nuo jos [teisėtos bausmės], jei paniekinsime tokį didį išganymą?“ (Hebrajams 2,3), o tas, kuris Jį priima, laimi viską: „Kas mano žodžių klauso ir mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą, ... nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą“ (Jono 5,24). Paprašykite Viešpaties Jėzaus atleisti Jums visas Jūsų nuodėmes, kad nebūtumėte pasmerkti Dievo teisme, priimkite Jį kaip savo asmeninį Kūrėją bei Išganytoją ir sekite paskui Jį! prof. techn. m. dr. Werner Gitt

Die grundlegende Frage, die suchende Menschen sich stellen, wird hier von Prof. Dr. Werner Gitt beantwortet. "Wie findet man den Himmel?" Auf jeden Fall nicht durch eigene Anstrengungen oder Konzepte. "Was aber bringt uns wirklich in den Himmel?" Gott hat die Einladungen für den Himmel schon verteilt wie im Gleichnis des Menschen, der zu einem großen Fest Einladungen verschickte. Doch viele Menschen redeten sich heraus. Prof. Dr. Gitt ruft dazu auf, nicht so "kurzsichtig" wie diese Leute zu sein. Jesus will uns vor der Hölle erretten und diese wird kein Vergleich zu der sogenannten "Hölle von Auschwitz" sein. Er hat am Kreuz für unsere Schuld bezahlt, wir müssen diese Einladung nur annehmen, dann ist ein Platz im Himmel "gebucht". Ein Entscheidungsgebet soll den Lesern dabei helfen. Dieses Traktat eignet sich besonders gut zur Weitergabe an suchende Menschen! Kaip patekti į dangų? Dau­ge­lis žmonių, ne­tgi tie, ku­rie mąsto apie savo gyvenimo pabaigą, ig­no­ru­oja amžinybės klausimą. Amerikiečių aktorė Driu Be­ri­mor (Drew Barrymore) vaikystėje at­liko pagrindinį vaidmenį fan­tasti­ni­ame filme „E. T. At­ei­vis“. Su­lau­kusi dvi­de­šimt aštuonerių metų (g. 1975), ji pareiškė: „Jei nu­mir­siu ank­sčiau nei mano katė, tai tegu ji suėda mano pe­le­nus. Tu­omet aš bent jau to­liau gyvensiu savo katėje.“ Argi ne bai­sus toks sup­ra­timo neturėjimas ir trum­pa­re­giš­ku­mas mir­ties at­žvil­giu? Į Jėzų kreip­da­vosi daug žmonių – daž­ni­au­siai dėl žemiškų problemų: De­šimt raupsuotųjų norėjo pa­sveikti (Lk 17,13). Ak­lieji norėjo praregėti (Mt 9,27). Vie­nas žmo­gus tikėjosi pa­gal­bos spren­dži­ant ginčą dėl pa­li­kimo (Lk 12,13-14). Fa­ri­zie­jai atėjo su klas­tingu klau­simu, ar turi mokėti mo­kes­čius Ro­mos cie­so­riui (Mt 22,17). Tik ke­le­tas žmonių atėjo pas Jėzų, norėdami su­ži­noti, kaip pa­tekti į dangų. Vie­nas tur­tin­gas jaun­uo­lis kreipėsi į jį su klau­simu: „Ge­ra­sis mokytojau, ką tu­riu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 18,18). Jam buvo atsakyta: pa­rduok viską prie ko pri­si­ri­šusi tavo šir­dis, ir sek pa­skui Jėzų. Ka­dangi jis buvo la­bai tur­tin­gas, atmetė šį patarimą ir atsisakė dan­gaus. Buvo ir tokių žmonių, ku­rie dan­gaus iš­vis neie­škojo, bet, susitikę su Jėzumi, susimąstė apie tai. Zac­hie­jus la­bai troško pamatyti Jėzų. Ta­čiau jis su­rado dau­giau nei tikėjosi: Jėzui be­sis­ve­či­uo­jant jo na­mu­ose, taip sa­kant prie ka­vos pu­ode­lio, Zac­hie­jus su­rado dangų. Jėzaus iš­vada: „Į ši­uos na­mus ši­an­dien atėjo išganymas” (Lk 19,9). Kaip su­rasti dangų? Ap­iben­dri­nant ga­lima pasakyti: Dan­gaus karalystė ran­dama vieną konkrečią dieną. Tai svarbu ži­noti, nes ir Jūs, mie­las skaitytojau, ši­an­dien turėsite galimybę gauti dovanų amžiną gyvenimą pas Dievą. Dan­gaus karalystė įgyjama ne už ge­rus dar­bus ar nu­opel­nus. Dan­gaus karalystę ga­lima su­rasti vis­iš­kai ne­pa­si­ru­ošus. Mūsų as­me­ni­nis sup­ra­ti­mas, kaip pa­tekti į dangų, bus vis­iš­kai klai­din­gas, jei ne­si­rems tuo, ką sako Die­vas. Vie­noje dai­noje apie savo karjerą užbaigusį cirko klouną yra to­kie žo­džiai: „Jis tik­rai pa­teks į dangų, nes žmonėms jis suteikė daug dži­aug­smo.“ Viena tur­tinga mo­te­ris pastatė vargšų na­mus, ku­­riuo­se ne­mo­ka­mai galėjo gyventi dvi­de­šimt moterų – su vie­nin­tele sąlyga: jos turėjo įsipareigoti kas­dien vieną valandą mel­stis už turtuolės sie­los išganymą. Ta­čiau koks gi tas tik­ra­sis ke­lias į dangų? Norėdamas du­oti aiškų atsakymą, Jėzus pa­pa­sa­kojo palyginimą. Luko evan­ge­li­joje 14,16 jis kalba apie žmogų (Dievo me­ta­fora), ku­ris ren­gia didelę puotą (dan­gaus me­ta­fora) ir išsiuntinėja var­di­nius pa­kvie­ti­mus. Ta­čiau pakviestųjų atsakymai buvo nuviliantys: „Tu­omet jie visi kaip vie­nas pradėjo atsikalbinėti. Vie­nas jam tarė: ‘Nu­si­pir­kau dirvą’. Vėl ki­tas sakė: ‚Pir­kau pen­kis jun­gus jaučių’. Tre­čias tarė: ‚Ve­džiau, todėl ne­ga­liu atvykti.’” (Lk 14,18-20). Jėzus už­bai­gia palyginimą pu­otos šei­mi­ninko spren­dimu: „Sa­kau jums, - nė vie­nas iš anų kviestųjų žmonių ne­ra­gaus mano vaišių” (Lk 14,24). Iš to matyti, kad dangų ga­lima laimėti arba pra­rasti. Tai prik­lauso nuo to, ar kvie­ti­mas bus pri­im­tas ar at­mes­tas. Pa­prasta? Iš­ties! Daug žmonių ne­pa­teks į dangų – ne dėl to, kad ne­ži­nojo ke­lio, o dėl to, kad ka­daise atsisakė pa­kvie­timo. Šie trys palyginime mi­nimi asmenys nėra tei­gi­amas pavyzdys mums, nes jie atsisakė pa­kvie­timo ir neatvyko į puotą! Ar pu­ota dėl to neįvyko? Ne! Sužinojęs apie atsisakymą atvykti, šei­mi­nin­kas išsiuntinėjo daugybę pakvietimų. Ta­čiau šįkart tai ne­buvo aukso raidėmis parašyti pa­kvie­ti­mai. Ne, tai buvo pa­pras­tas kvieti­mas: „At­ei­kit!“. Kiek­vie­nas priėmęs šį kvietimą buvo pa­so­din­tas prie vaišių stalo. Kas įvyko to­liau? Žmonės atėjo – ne vie­nas ki­tas, o bū­riai žmonių. Po ku­rio laiko pu­otos šei­mi­nin­kas padarė išvadą: dar yra laisvų vietų! Tada jis paliepė savo tar­nams: „Eikite ir kvies­kite to­liau vi­sus!“ Čia aš norėčiau pritaikyti šį palyginimą mums, ka­dangi jis tik­sliai at­spindi mūsų šiandieninę situaciją. Dan­guje dar yra laisvų vietų, todėl Die­vas nori mums pasakyti: „At­eik, už­si­imk savo vietą dan­guje! Būk pro­tin­gas ir užsisakyk sau vietą amžinybėje! Ši­an­dien!“ Dan­gus yra ne­ap­sa­ko­mai gra­žus, ir todėl Vieš­pats Jėzus lygina jį su di­dele pu­ota. Pir­mame laiške ko­rin­tie­či­ams (1 Kor 2,9) sa­koma: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmo­gui į mintį neatėjo, tai paruošė Die­vas tiems, ku­rie jį myli.“ Nie­kas, ab­soli­učiai nie­kas ši­oje žemėje nė iš tolo neprilygsta dan­gui. Ten neišpasakytai gražu! Dan­gaus netu­rime jo­kiu būdu pra­ži­op­soti, nes jis la­bai bran­gus. Jėzus, Dievo Sū­nus, atvėrė mums dan­gaus var­tus. Jam tu­rime būti dėkingi, kad ten pa­tekti da­bar taip pa­prasta. Vis­kas prik­lauso nuo mūsų noro. Tik tas, ku­ris yra toks kvai­las kaip tie trys palyginime mi­nimi vyrai, gali atsisakyti pa­kvie­timo. Išgelbėjimas – per Viešpatį Jėzų Apaštalų darbų 2,21 parašyta: „Kiek­vie­nas, ku­ris šauk­sis Vieš­pa­ties vardo, bus išgelbėtas.“ Tai es­mi­nis Nau­jojo Testa­mento teiginys. Filipų kalėjime ben­drau­da­mas su prižiūrėtoju, Pa­ulius pasakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo na­mai” (Apd 16,31). Ši ži­nia yra la­bai trumpa, ta­čiau ra­di­kali ir kei­či­anti gyvenimą. Tą pačią naktį kalėjimo prižiūrėtojas atsivertė į Jėzų. Nuo ko gelb­sti Jėzus? Tai svarbu ži­noti. Jėzus gelb­sti nuo ke­lio, ve­dan­čio į amžiną prakeikimą, pragarą. Bib­lija sako, kad tiek dan­guje, tiek ir pra­gare žmonės bus am­ži­nai. Skir­tu­mas tas, kad pra­ga­ras – bai­sus, o dan­gus – nu­osta­bus. Tre­čios vie­tos, kurią būtų ga­lima pa­si­rin­kti, nėra. Praėjus pen­ki­oms minutėms po mir­ties, nie­kas negalės pasakyti, kad su mir­timi vis­kas bai­gi­asi. Jėzaus as­muo ap­spren­džia viską. Kur mes pra­lei­sime amžinybę, prik­lauso nuo vieno vie­nin­te­lio as­mens: Jėzaus - ir mūsų santykio su Juo! Skaitydamas pa­skai­tas Len­ki­joje, ap­si­lan­kiau bu­vu­si­oje Auš­vico kon­cen­tra­ci­jos stovykloje. Tre­či­ojo Reicho lai­kais (An­trojo pa­sau­li­nio karo metu) ten dėjosi bai­sūs dalykai. 1942-1944 me­tais virš 1,6 mi­li­jono žmonių, dau­gi­au­sia žydų, čia buvo nunuodyti du­jo­mis ir po to su­de­ginti. Lite­ra­tū­roje ši vieta va­di­nama „Auš­vico pra­garu”. Apie šį apibūdinimą aš mąsčiau, apžiūrėdamas dujų kamerą, ku­ri­oje vienu kartu buvo nu­žu­doma 600 žmonių. Koks neįsivaizduojamai bai­sus dalykas! Ta­čiau ar tik­rai tai ga­lima va­dinti pra­garu? Dujų ka­me­ras mes galėjome apžiūrėti tik todėl, kad 1945 me­tais šis si­au­bas pasibaigė. Da­bar kon­cen­tra­ci­jos stovyklą ga­lima lais­vai apžiūrėti, žmonės čia ne­be­kan­ki­nami ir ne­be­žu­domi. Auš­vico dujų ka­me­ros buvo nau­do­ja­mos tik tam tikrą laiką. Ta­čiau Bib­li­jos pra­ga­ras yra am­ži­nas. Mu­zie­jaus fojė mano dėmesį patraukė pa­veik­slas, ku­ri­ame pa­vaiz­du­otas nukryžiuotas Kris­tus. Kaž­kas iš kalinių nagu sie­noje išbraižė Nukryžiuotąjį - savo viltį. Šis me­ni­nin­kas žuvo dujų ka­me­roje. Ta­čiau jis pa­ži­nojo savo Gelbėtoją. Jis mirė bai­sioje vie­toje, ta­čiau dan­gaus var­tai jam buvo at­viri. O pa­te­kus į pragarą, apie kurį Vieš­pats Jėzus la­bai aiš­kiai įspėja Nau­ja­jame Testa­mente (pvz., Mt 7,13; Mt 5,29-30; Mt 18,8), iš jo neįmanoma nei pabėgti, nei kaip ki­taip išsigelbėti. Prie­šin­gai nei Auš­vico kon­cen­tra­ci­jos stovykla, pra­ga­ras vei­kia am­ži­nai, jo neįmanoma apžiūrėti. Ir dan­gus yra am­ži­nas. Tai vieta, į kurią Die­vas mus nori at­vesti. Tad priim­kite pakvietimą į dangų. Šaukitės Vieš­pa­ties vardo – taip Jūs užsisakysite sau dangų! Kartą po pa­skai­tos prie manęs priėjo viena mo­te­ris ir su­si­jau­di­nusi paklausė: „Argi ga­lima dangų užsisakyti - lyg kelionių bi­ure?!” Aš at­sa­kiau tei­gi­amai: „Kas ne­už­si­sako, tas ne­pa­sieks savo tik­slo. Juk jei no­rite skristi į Ha­va­jus, Jums rei­ka­lin­gas lėktuvo bi­lie­tas, ar ne?” Ji atsakė: „Bet už bilietą rei­kia mokėti!“ „Taip, ir už bilietą į dangų rei­kia sumokėti! Ta­čiau kaina yra to­kia didelė, kad nie­kas iš mūsų nepajėgus tiek sumokėti - mūsų nuodėmė yra kli­ūtis. Die­vas ne­tole­ru­oja nuodėmės dan­guje. Žmo­gus, ku­ris nori po mir­ties amžinybę pra­leisti dan­guje, turi būti iš­va­du­otas nuo kaltės. Tai padaryti gali tik nuodėme nesusitepęs as­muo, ir šis as­muo – Jėzus Kris­tus. Tik Jis yra pajėgus apmokėti šį bilietą. Ir Jis jau sumokėjo – savo krauju, savo mir­timi ant kryžiaus.” O ką tu­riu daryti aš, kad pa­tek­čiau į dangų? Gelb­stin­tis Dievo pa­kvie­ti­mas yra skir­tas ir mums. Ne viena Bib­li­jos eilutė ra­gina mus re­agu­oti į Dievo kvietimą: „Pa­sis­ten­kite įeiti pro ank­štus var­tus!“ (Lk 13,24). „At­si­ver­skite, nes pri­si­ar­tino dan­gaus karalystė!“ (Mt 4,17). „Įeikite pro ank­štus var­tus, nes er­dvūs var­tai ir pla­tus ke­lias į pražūtį, ir daug juo einančių. Ko­kie ank­šti var­tai ir koks si­au­ras ke­lias į gyvenimą! Tik ne­dau­ge­lis jį at­randa” (Mt 7,13-14). „Pa­gauk amžinąjį gyvenimą, ku­riam esi pa­šauk­tas” (1 Tim 6,12). „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo na­mai” (Apd 16,31). Tai – ne tik iš miego žadinantys, širdį persmelkiantys perspėjimai, bet ir rimti, ryžtingi primygtinio kvie­timo žo­džiai. Todėl pa­siel­gsime nu­osek­liai, į kvietimą dan­gun atsakydami malda. Ši malda galėtu skambėti maž­daug taip: „Vieš­pa­tie Jėzau, ši­an­dien aš per­skai­čiau, kad tik per Tave ga­liu pa­tekti į dangų. Aš norėčiau būti su Ta­vimi dan­guje. Todėl išgelbėk mane nuo pra­garo, ku­rio aš nu­si­pel­niau dėl visų savo kalčių. Aš sup­ra­tau, kad Tavo meilė man to­kia stipri, kad Tu mi­rei už mane ant kryžiaus ir bu­vai nu­baus­tas už mano nuodėmes. Tu ma­tai visas mano kal­tes – nuo pat vaikystės. Tau ži­no­mos visos mano nuodėmės – ir tos, ku­rias aš da­bar at­si­menu, ir tos, ku­rias jau se­niai už­mir­šau. Tu pažįsti mano širdį. Prieš Tave aš esu kaip at­ver­sta knyga. Toks, koks esu, ne­ga­liu at­eiti pas Tave į dangų. Pra­šau Tavęs at­leisti mano nuodėmes, dėl kurių aš gaili­uosi iš visos šir­dies. At­eik į mano gyvenimą ir at­nau­jink jį. Padėk man atsikratyti visko, kas Tavo akyse yra ne­tei­singa, ir do­va­nok man savybes, ku­rias Tu lai­mini. At­verk man Tavo žodį – Bibliją. Padėk man sup­rasti, ką Tu nori man pasakyti, ir duok man paklusnią širdį, kad galėčiau daryti tai, kas Tau pa­tinka. Nuo šiol Tu esi mano Vieš­pats. No­riu sekti pa­skui Tave. Parodyk man kelią, ku­riuo tu­riu eiti vis­ose gyvenimo srityse. Dėkoju Tau, kad iš­klau­sei mane, kad nuo šiol ga­liu va­din­tis Tavo vai­kas ir kad bū­siu pas Tave dan­guje. Amen.” prof. techn. m. dr. Werner Gitt

Die grundlegende Frage, die suchende Menschen sich stellen, wird hier von Prof. Dr. Werner Gitt beantwortet. "Wie findet man den Himmel?" Auf jeden Fall nicht durch eigene Anstrengungen oder Konzepte. "Was aber bringt uns wirklich in den Himmel?" Gott hat die Einladungen für den Himmel schon verteilt wie im Gleichnis des Menschen, der zu einem großen Fest Einladungen verschickte. Doch viele Menschen redeten sich heraus. Prof. Dr. Gitt ruft dazu auf, nicht so "kurzsichtig" wie diese Leute zu sein. Jesus will uns vor der Hölle erretten und diese wird kein Vergleich zu der sogenannten "Hölle von Auschwitz" sein. Er hat am Kreuz für unsere Schuld bezahlt, wir müssen diese Einladung nur annehmen, dann ist ein Platz im Himmel "gebucht". Ein Entscheidungsgebet soll den Lesern dabei helfen. Dieses Traktat eignet sich besonders gut zur Weitergabe an suchende Menschen! Kaip patekti į dangų? Dau­ge­lis žmonių, ne­tgi tie, ku­rie mąsto apie savo gyvenimo pabaigą, ig­no­ru­oja amžinybės klausimą. Amerikiečių aktorė Driu Be­ri­mor (Drew Barrymore) vaikystėje at­liko pagrindinį vaidmenį fan­tasti­ni­ame filme „E. T. At­ei­vis“. Su­lau­kusi dvi­de­šimt aštuonerių metų (g. 1975), ji pareiškė: „Jei nu­mir­siu ank­sčiau nei mano katė, tai tegu ji suėda mano pe­le­nus. Tu­omet aš bent jau to­liau gyvensiu savo katėje.“ Argi ne bai­sus toks sup­ra­timo neturėjimas ir trum­pa­re­giš­ku­mas mir­ties at­žvil­giu? Į Jėzų kreip­da­vosi daug žmonių – daž­ni­au­siai dėl žemiškų problemų: De­šimt raupsuotųjų norėjo pa­sveikti (Lk 17,13). Ak­lieji norėjo praregėti (Mt 9,27). Vie­nas žmo­gus tikėjosi pa­gal­bos spren­dži­ant ginčą dėl pa­li­kimo (Lk 12,13-14). Fa­ri­zie­jai atėjo su klas­tingu klau­simu, ar turi mokėti mo­kes­čius Ro­mos cie­so­riui (Mt 22,17). Tik ke­le­tas žmonių atėjo pas Jėzų, norėdami su­ži­noti, kaip pa­tekti į dangų. Vie­nas tur­tin­gas jaun­uo­lis kreipėsi į jį su klau­simu: „Ge­ra­sis mokytojau, ką tu­riu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ (Lk 18,18). Jam buvo atsakyta: pa­rduok viską prie ko pri­si­ri­šusi tavo šir­dis, ir sek pa­skui Jėzų. Ka­dangi jis buvo la­bai tur­tin­gas, atmetė šį patarimą ir atsisakė dan­gaus. Buvo ir tokių žmonių, ku­rie dan­gaus iš­vis neie­škojo, bet, susitikę su Jėzumi, susimąstė apie tai. Zac­hie­jus la­bai troško pamatyti Jėzų. Ta­čiau jis su­rado dau­giau nei tikėjosi: Jėzui be­sis­ve­či­uo­jant jo na­mu­ose, taip sa­kant prie ka­vos pu­ode­lio, Zac­hie­jus su­rado dangų. Jėzaus iš­vada: „Į ši­uos na­mus ši­an­dien atėjo išganymas” (Lk 19,9). Kaip su­rasti dangų? Ap­iben­dri­nant ga­lima pasakyti: Dan­gaus karalystė ran­dama vieną konkrečią dieną. Tai svarbu ži­noti, nes ir Jūs, mie­las skaitytojau, ši­an­dien turėsite galimybę gauti dovanų amžiną gyvenimą pas Dievą. Dan­gaus karalystė įgyjama ne už ge­rus dar­bus ar nu­opel­nus. Dan­gaus karalystę ga­lima su­rasti vis­iš­kai ne­pa­si­ru­ošus. Mūsų as­me­ni­nis sup­ra­ti­mas, kaip pa­tekti į dangų, bus vis­iš­kai klai­din­gas, jei ne­si­rems tuo, ką sako Die­vas. Vie­noje dai­noje apie savo karjerą užbaigusį cirko klouną yra to­kie žo­džiai: „Jis tik­rai pa­teks į dangų, nes žmonėms jis suteikė daug dži­aug­smo.“ Viena tur­tinga mo­te­ris pastatė vargšų na­mus, ku­­riuo­se ne­mo­ka­mai galėjo gyventi dvi­de­šimt moterų – su vie­nin­tele sąlyga: jos turėjo įsipareigoti kas­dien vieną valandą mel­stis už turtuolės sie­los išganymą. Ta­čiau koks gi tas tik­ra­sis ke­lias į dangų? Norėdamas du­oti aiškų atsakymą, Jėzus pa­pa­sa­kojo palyginimą. Luko evan­ge­li­joje 14,16 jis kalba apie žmogų (Dievo me­ta­fora), ku­ris ren­gia didelę puotą (dan­gaus me­ta­fora) ir išsiuntinėja var­di­nius pa­kvie­ti­mus. Ta­čiau pakviestųjų atsakymai buvo nuviliantys: „Tu­omet jie visi kaip vie­nas pradėjo atsikalbinėti. Vie­nas jam tarė: ‘Nu­si­pir­kau dirvą’. Vėl ki­tas sakė: ‚Pir­kau pen­kis jun­gus jaučių’. Tre­čias tarė: ‚Ve­džiau, todėl ne­ga­liu atvykti.’” (Lk 14,18-20). Jėzus už­bai­gia palyginimą pu­otos šei­mi­ninko spren­dimu: „Sa­kau jums, - nė vie­nas iš anų kviestųjų žmonių ne­ra­gaus mano vaišių” (Lk 14,24). Iš to matyti, kad dangų ga­lima laimėti arba pra­rasti. Tai prik­lauso nuo to, ar kvie­ti­mas bus pri­im­tas ar at­mes­tas. Pa­prasta? Iš­ties! Daug žmonių ne­pa­teks į dangų – ne dėl to, kad ne­ži­nojo ke­lio, o dėl to, kad ka­daise atsisakė pa­kvie­timo. Šie trys palyginime mi­nimi asmenys nėra tei­gi­amas pavyzdys mums, nes jie atsisakė pa­kvie­timo ir neatvyko į puotą! Ar pu­ota dėl to neįvyko? Ne! Sužinojęs apie atsisakymą atvykti, šei­mi­nin­kas išsiuntinėjo daugybę pakvietimų. Ta­čiau šįkart tai ne­buvo aukso raidėmis parašyti pa­kvie­ti­mai. Ne, tai buvo pa­pras­tas kvieti­mas: „At­ei­kit!“. Kiek­vie­nas priėmęs šį kvietimą buvo pa­so­din­tas prie vaišių stalo. Kas įvyko to­liau? Žmonės atėjo – ne vie­nas ki­tas, o bū­riai žmonių. Po ku­rio laiko pu­otos šei­mi­nin­kas padarė išvadą: dar yra laisvų vietų! Tada jis paliepė savo tar­nams: „Eikite ir kvies­kite to­liau vi­sus!“ Čia aš norėčiau pritaikyti šį palyginimą mums, ka­dangi jis tik­sliai at­spindi mūsų šiandieninę situaciją. Dan­guje dar yra laisvų vietų, todėl Die­vas nori mums pasakyti: „At­eik, už­si­imk savo vietą dan­guje! Būk pro­tin­gas ir užsisakyk sau vietą amžinybėje! Ši­an­dien!“ Dan­gus yra ne­ap­sa­ko­mai gra­žus, ir todėl Vieš­pats Jėzus lygina jį su di­dele pu­ota. Pir­mame laiške ko­rin­tie­či­ams (1 Kor 2,9) sa­koma: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmo­gui į mintį neatėjo, tai paruošė Die­vas tiems, ku­rie jį myli.“ Nie­kas, ab­soli­učiai nie­kas ši­oje žemėje nė iš tolo neprilygsta dan­gui. Ten neišpasakytai gražu! Dan­gaus netu­rime jo­kiu būdu pra­ži­op­soti, nes jis la­bai bran­gus. Jėzus, Dievo Sū­nus, atvėrė mums dan­gaus var­tus. Jam tu­rime būti dėkingi, kad ten pa­tekti da­bar taip pa­prasta. Vis­kas prik­lauso nuo mūsų noro. Tik tas, ku­ris yra toks kvai­las kaip tie trys palyginime mi­nimi vyrai, gali atsisakyti pa­kvie­timo. Išgelbėjimas – per Viešpatį Jėzų Apaštalų darbų 2,21 parašyta: „Kiek­vie­nas, ku­ris šauk­sis Vieš­pa­ties vardo, bus išgelbėtas.“ Tai es­mi­nis Nau­jojo Testa­mento teiginys. Filipų kalėjime ben­drau­da­mas su prižiūrėtoju, Pa­ulius pasakė: „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo na­mai” (Apd 16,31). Ši ži­nia yra la­bai trumpa, ta­čiau ra­di­kali ir kei­či­anti gyvenimą. Tą pačią naktį kalėjimo prižiūrėtojas atsivertė į Jėzų. Nuo ko gelb­sti Jėzus? Tai svarbu ži­noti. Jėzus gelb­sti nuo ke­lio, ve­dan­čio į amžiną prakeikimą, pragarą. Bib­lija sako, kad tiek dan­guje, tiek ir pra­gare žmonės bus am­ži­nai. Skir­tu­mas tas, kad pra­ga­ras – bai­sus, o dan­gus – nu­osta­bus. Tre­čios vie­tos, kurią būtų ga­lima pa­si­rin­kti, nėra. Praėjus pen­ki­oms minutėms po mir­ties, nie­kas negalės pasakyti, kad su mir­timi vis­kas bai­gi­asi. Jėzaus as­muo ap­spren­džia viską. Kur mes pra­lei­sime amžinybę, prik­lauso nuo vieno vie­nin­te­lio as­mens: Jėzaus - ir mūsų santykio su Juo! Skaitydamas pa­skai­tas Len­ki­joje, ap­si­lan­kiau bu­vu­si­oje Auš­vico kon­cen­tra­ci­jos stovykloje. Tre­či­ojo Reicho lai­kais (An­trojo pa­sau­li­nio karo metu) ten dėjosi bai­sūs dalykai. 1942-1944 me­tais virš 1,6 mi­li­jono žmonių, dau­gi­au­sia žydų, čia buvo nunuodyti du­jo­mis ir po to su­de­ginti. Lite­ra­tū­roje ši vieta va­di­nama „Auš­vico pra­garu”. Apie šį apibūdinimą aš mąsčiau, apžiūrėdamas dujų kamerą, ku­ri­oje vienu kartu buvo nu­žu­doma 600 žmonių. Koks neįsivaizduojamai bai­sus dalykas! Ta­čiau ar tik­rai tai ga­lima va­dinti pra­garu? Dujų ka­me­ras mes galėjome apžiūrėti tik todėl, kad 1945 me­tais šis si­au­bas pasibaigė. Da­bar kon­cen­tra­ci­jos stovyklą ga­lima lais­vai apžiūrėti, žmonės čia ne­be­kan­ki­nami ir ne­be­žu­domi. Auš­vico dujų ka­me­ros buvo nau­do­ja­mos tik tam tikrą laiką. Ta­čiau Bib­li­jos pra­ga­ras yra am­ži­nas. Mu­zie­jaus fojė mano dėmesį patraukė pa­veik­slas, ku­ri­ame pa­vaiz­du­otas nukryžiuotas Kris­tus. Kaž­kas iš kalinių nagu sie­noje išbraižė Nukryžiuotąjį - savo viltį. Šis me­ni­nin­kas žuvo dujų ka­me­roje. Ta­čiau jis pa­ži­nojo savo Gelbėtoją. Jis mirė bai­sioje vie­toje, ta­čiau dan­gaus var­tai jam buvo at­viri. O pa­te­kus į pragarą, apie kurį Vieš­pats Jėzus la­bai aiš­kiai įspėja Nau­ja­jame Testa­mente (pvz., Mt 7,13; Mt 5,29-30; Mt 18,8), iš jo neįmanoma nei pabėgti, nei kaip ki­taip išsigelbėti. Prie­šin­gai nei Auš­vico kon­cen­tra­ci­jos stovykla, pra­ga­ras vei­kia am­ži­nai, jo neįmanoma apžiūrėti. Ir dan­gus yra am­ži­nas. Tai vieta, į kurią Die­vas mus nori at­vesti. Tad priim­kite pakvietimą į dangų. Šaukitės Vieš­pa­ties vardo – taip Jūs užsisakysite sau dangų! Kartą po pa­skai­tos prie manęs priėjo viena mo­te­ris ir su­si­jau­di­nusi paklausė: „Argi ga­lima dangų užsisakyti - lyg kelionių bi­ure?!” Aš at­sa­kiau tei­gi­amai: „Kas ne­už­si­sako, tas ne­pa­sieks savo tik­slo. Juk jei no­rite skristi į Ha­va­jus, Jums rei­ka­lin­gas lėktuvo bi­lie­tas, ar ne?” Ji atsakė: „Bet už bilietą rei­kia mokėti!“ „Taip, ir už bilietą į dangų rei­kia sumokėti! Ta­čiau kaina yra to­kia didelė, kad nie­kas iš mūsų nepajėgus tiek sumokėti - mūsų nuodėmė yra kli­ūtis. Die­vas ne­tole­ru­oja nuodėmės dan­guje. Žmo­gus, ku­ris nori po mir­ties amžinybę pra­leisti dan­guje, turi būti iš­va­du­otas nuo kaltės. Tai padaryti gali tik nuodėme nesusitepęs as­muo, ir šis as­muo – Jėzus Kris­tus. Tik Jis yra pajėgus apmokėti šį bilietą. Ir Jis jau sumokėjo – savo krauju, savo mir­timi ant kryžiaus.” O ką tu­riu daryti aš, kad pa­tek­čiau į dangų? Gelb­stin­tis Dievo pa­kvie­ti­mas yra skir­tas ir mums. Ne viena Bib­li­jos eilutė ra­gina mus re­agu­oti į Dievo kvietimą: „Pa­sis­ten­kite įeiti pro ank­štus var­tus!“ (Lk 13,24). „At­si­ver­skite, nes pri­si­ar­tino dan­gaus karalystė!“ (Mt 4,17). „Įeikite pro ank­štus var­tus, nes er­dvūs var­tai ir pla­tus ke­lias į pražūtį, ir daug juo einančių. Ko­kie ank­šti var­tai ir koks si­au­ras ke­lias į gyvenimą! Tik ne­dau­ge­lis jį at­randa” (Mt 7,13-14). „Pa­gauk amžinąjį gyvenimą, ku­riam esi pa­šauk­tas” (1 Tim 6,12). „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo na­mai” (Apd 16,31). Tai – ne tik iš miego žadinantys, širdį persmelkiantys perspėjimai, bet ir rimti, ryžtingi primygtinio kvie­timo žo­džiai. Todėl pa­siel­gsime nu­osek­liai, į kvietimą dan­gun atsakydami malda. Ši malda galėtu skambėti maž­daug taip: „Vieš­pa­tie Jėzau, ši­an­dien aš per­skai­čiau, kad tik per Tave ga­liu pa­tekti į dangų. Aš norėčiau būti su Ta­vimi dan­guje. Todėl išgelbėk mane nuo pra­garo, ku­rio aš nu­si­pel­niau dėl visų savo kalčių. Aš sup­ra­tau, kad Tavo meilė man to­kia stipri, kad Tu mi­rei už mane ant kryžiaus ir bu­vai nu­baus­tas už mano nuodėmes. Tu ma­tai visas mano kal­tes – nuo pat vaikystės. Tau ži­no­mos visos mano nuodėmės – ir tos, ku­rias aš da­bar at­si­menu, ir tos, ku­rias jau se­niai už­mir­šau. Tu pažįsti mano širdį. Prieš Tave aš esu kaip at­ver­sta knyga. Toks, koks esu, ne­ga­liu at­eiti pas Tave į dangų. Pra­šau Tavęs at­leisti mano nuodėmes, dėl kurių aš gaili­uosi iš visos šir­dies. At­eik į mano gyvenimą ir at­nau­jink jį. Padėk man atsikratyti visko, kas Tavo akyse yra ne­tei­singa, ir do­va­nok man savybes, ku­rias Tu lai­mini. At­verk man Tavo žodį – Bibliją. Padėk man sup­rasti, ką Tu nori man pasakyti, ir duok man paklusnią širdį, kad galėčiau daryti tai, kas Tau pa­tinka. Nuo šiol Tu esi mano Vieš­pats. No­riu sekti pa­skui Tave. Parodyk man kelią, ku­riuo tu­riu eiti vis­ose gyvenimo srityse. Dėkoju Tau, kad iš­klau­sei mane, kad nuo šiol ga­liu va­din­tis Tavo vai­kas ir kad bū­siu pas Tave dan­guje. Amen.” prof. techn. m. dr. Werner Gitt